Jūs lankotės egzistuojančiame unikalaus turinio tinklalapyje. Skaitykite, jeigu neskaityti negalite.

Citatos

Knygų eilutėmis bėgančios akys kartais užkliūna už didelių minčių. Čia, pasitarusi su savim, kai kurias mintis pasidėsiu.
O aš pažįstu žmonių, kurie visai neskaito knygų. Ir jie gyvena laimingai (jie taip galvoja). Bet man jų gaila, nes aš žinau, kiek daug man gali duoti knyga. Lygiai taip pat, aš manau, tikintys žmonės truputėli su gailesčiu žiūri į mus, netikinčius...
Vytautas Kernagis
Rūta Oginskaitė. Knyga apie Vytautą Kernagį

Keistas dalykas, bet jeigu artimieji būtų bent pusę tiek rūpinęsi kai kuriais numirėliais, jiems gyviems esant, kaip tada, kai aniems iš to jokios naudos, velioniai tikriausiai būtų atsisakę brangiausių mauzoliejų; bet tokia jau žmogaus prigimtis: jis tikrai brangina tik tai, ko neturi.

Erichas Marija Remarkas. Juodasis obeliskas 

<...> Jei tik žmonės paliktų vaikus vienus, jeigu mokytojai nebekamuotų jų, jei tėvai nesistengtų vadovauti jų mintims ir tramdyti jų jausmus, – nes tos mintys ir tie jausmai yra paslaptis visiems (iš tikrųjų, argi daug jūs arba aš žinome apie kits kitą, apie savo vaikus, apie savo tėvus, apie savo kaimynus? Juk, greičiausiai, nepalyginti gražesnėmis ir kilnesnėmis mintimis gyvena tas vargšas berniukas ar mergaitė, kuriuos jūs norite valdyti, negu tas atbukęs ir pasaulio sugadintas asmuo, kuris juos valdo?), – jeigu, sakau, tėvai ir auklėtojai truputį dažniau paliktų savo vaikus ramybėje – tai dėl to nebūtų ypatingos žalos, nors, gal būt, mažiau būtų kvailių. 

Viljamas Meikpisas Tekerėjus. Tuštybės mugė 

Akivaizdu atsisakyti mums sunku. Visai kas kita – kaupti. Tad prikišame namus visokiausio šlamšto. <...> Neprisiriškite prie daiktų, prie idėjų, troškimų. Tai, ką turite, įsivaizduokite lyg dovaną, kuri jums trumpam duota, - aiškiai suvokdami, kad bet kurią akimirką iš jūsų viskas gali būti atimta.

Rolf Dobelli. Aiškaus mąstymo menas

<...> sveikai išauklėtas žmogus gali skaityti viską. Kas natūralu, tą gali smerkti vien tik nešvarios dvasios žmonės arba rafinuoti blevyzgos, kurie, laikydamiesi šlykščios pseudomoralės, nepaiso turinio, o rūsčiai puola atskirus žodžius. <...> Žmonės, kuriuos piktina stiprūs posakiai, yra bailiai, juos gąsdina tikras gyvenimas, o tokie silpni žmonės kenksmingiausi kultūrai ir visuomenės moralei. Jie norėtų, kad visi būtų sentimentalūs žmogeliai, pseudokultūros onanistai <...>.

Jaroslavas Hašekas. Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai
(Pirmosios dalies baigiamasis žodis)  

Mes prasimanę sau vyriausybę ir įstatymus dėl mūsų proto netobulumo ir dorybių stokos, nes išmintingam padarui valdyti užtektų vieno sveiko proto, todėl mes neturintys teisės vadintis protingais <...>.
Džonatanas Sviftas. Guliverio kelionės


Keturiasdešimt trejų metų Viljamas Stouneris sužinojo tai, ką kiti, daug jaunesni, sužinojo anksčiau už jį: kad tas, kurį myli iš pradžių, nėra tas, kurį myli pabaigoj, ir kad meilė – ne pabaiga, o vyksmas, per kurį vienas žmogus stengiasi pažinti kitą. <...> Kai buvo jaunas, Stouneris meilę įsivaizdavo kaip savotišką absoliutą, kurį gali pasiekti, jeigu tau pasiseks; subrendęs jis veikiau sutiko, kad ji – netikros religijos dangus, į kurį reikia žiūrėti su linksmu nepasitikėjimu, atlaidžia panieka ir nejaukia nostalgija. O dabar, gyvenimo pusiaukelėje, pradėjo suprasti, kad ji – nei malonės būsena, nei iliuzija, jis regėjo ją kaip žmogaus tapsmo aktą, kaip būklę, kurią valia, protas ir širdis kuria ir niuansuoja valandėlė po valandėlės, diena po dienos.
John Williams. Stouneris

Gyventi, žinau, pavojinga ir nelengva. Bet tai dar nebūtinai reiškia, kad gyvenimas – rimtas dalykas.
Kurt Vonnegut. Čempionų pusryčiai

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą