Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Prancūziškasis Dėdė Vania Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – ne daugiau, negu galėjau tikėtis

Teatras nesivarto žemiškuose taukuose, jis atskiria mūsų inkstus ir kitus organus nuo virš pirminių žmogaus poreikių tenkinimo sklandančios būties ir nuneša pastarąją ten, kur pinigai neegzistuoja, kur užduodami neatsakomi egzistenciniai klausimai, kur nepataikaujama minios auditorijai, kur duonos ir žaidimų ieškoti nederėtų (bent jau pagal protokolą). Taip yra ir nedrįskite su teatralais ginčytis sakydami, kad turėtų būti kitaip, nes jūs nieko nesuprantate. Ir aš tai beveik–visai be ironijos sakau.

Lietuvos nacionalinis (Koks dar gali būti Lietuvos? Tarpvalstybinis? Tarptautinis?) dramos teatras šiandien yra ne Lenino, o Gedimino prospekte, kurio juodasis bazaltas nutįsęs ne kokioje periferijoje, o Lietuvos sostinės širdyje. Todėl šiame teatre sklandantys sovietiniai interjero vaiduokliai negali būti pateisinami jokia lėšų stoka. Jeigu atlaidžiau žiūriu į Kauno Tado Ivanausko muziejaus interjerus sovieticus, tai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre per ilgai užsibuvęs sovietmečio kvapas yra nedovanotinas.

Nesu nepakeliamai slegiančios buities žanro gerbėja, mane erzinančiai nuteikia visokie rypuotojai pamuštais sparneliais, dejuojantys apie tai, kaip šioj žemelėj yra blogai, kaip visokios kaimo krosnys ir žmonių santykiai ant jų skausmingai gelia kiekvieną gyvenimą švęsti norinčią ląstelę. Jeigu į tokį Žemaitės stiliaus pagraudenimų leitmotyvą dar įpinamas liaudies dainų ir visokių posakių elementas, tai iš manęs nieko gero nelaukit. Nebent toji ulioj, bite, ulioj, kadijėle skamba taip retai gerai, kaip tą sugeba daryti Škėmos Garšva.

Atleiskite už mano minčių pasilakstymus, jų tokia prigimtis – lakstyt. Grįžkime į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą. Spektaklio Dėdė Vania metu niekas graudžiai neūbauja liaudiškų natų tiesiogine prasme, tačiau nykaus pagraudenimo primityvios buities tema man buvo pripilta su kaupu. Į spektaklį ėjau tikėdamasi išvysti truputį daugiau ir mano lūkesčiai nebuvo viršyti. Tai nėra labai gerai ir primena giminės balių, į kurį eini šventai žinodamas, kad ant stalo bus balta mišrainė ir atėjęs supranti, kad neklydai. Žvėriškų akibrokštų ir transformacijų iš klasikos nesitikiu, tačiau į baltą mišrainę juk galima įpjaustyti šviežių obuolių, įtraiškyti česnakų, įberti kmynų. Tai šito nebuvo.

Čechovo man gyvenime užteko tiek, kiek jo vaikystėje buvo Kaštonėje, o Dėdė Vania šiandien yra teatro klasika ne dėl savo turinio, o dėl formos. Kūrinio mintis neturi pagrindinės idėjos, apie kurią, kaip apie saulę, suktųsi kitos, papildomos, planetos, nešančios žiūrovą per skirtingas minčių plotmes ir idėjinius sluoksnius. Visas žavesys čia turi slypėti vaidyboje – gebėjime perteikti kiekvieno personažo asmenybės kontrastą, nes personalijų skirtingumas ir yra šiandieninė šio kūrinio vinis. Išgryninti kiekvieną charakterį taip, kad net spigintų akis, tačiau tuo pačiu išsaugoti asmenybių skirtybių vienovę – štai toji teatro klasika Dėdėje Vanioje. Nereikia ieškoti smegenų alkoholyje išmirkytuose svarstymuose vilties–nevilties ar kita tema. Šis kūrinys smegenų giliai nelesa ir tai visai nėra aktorių kaltė, tačiau ne visi iš jų padarė viską, ką padaryti galėjo.

Nereikia kentėti gyvenimo ir laukti nuo žemiškųjų skausmų išvaduosiančių dausų, kuriose neva galėsite pailsėti. Gyvenimą reikia švęsti čia ir dabar, bet tai tikrai nėra šio kūrinio mintis.

Gruodžio penktąją teatras dovanojo šventines bilietų kainas senjorams. Tai sužinojau tik po spektaklio, kurio metu stebėjausi neproporcinga babyčių gausa auditorijoje. Spektaklio metu piktinausi iš visų įmanomų ir neįmanomų kampų sklindančia seniai užmiršta originalia Nokia melodija. Tik vėliau supratau, kad tai buvo senutės nokijos senjorų, kuriems, pasirodo, nutildyti telefono garsus yra ne mažiau sudėtinga, nei parašyti SMS.

Komentarai

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke , paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.