Mėgstu sakyti komplimentus. Dažniausiai jie būna verti adresato, tačiau kartais mano lūpos išberia pagyrimus avansu, siekiant įplieksti tą trūkstamą motyvacijos ar pasitikėjimo savimi kibirkštį, kuri, jai įsiliepsnojus, savo kaitra sušildytų kitus. Kartais netikrą komplimentą pasakau kitų, nebūtinai taurių, paskatų vedama. Iš tiesų, to negalima pavadinti komplimentu, greičiau sąmojo nestokojančiu kito silpnybių, su kuriomis nesusitvarkoma, pašiepimu, tačiau tam, kam šios replikos yra skirtos, pritrūksta aštraus proto suvokti žodžių esmę ir tas šypsenos nevertas objektas džiugiai priima žodžius kaip pagyras.
Mano draugas, su kuriuo kartu gyvenimą keliaujame jau trylika metų (ta proga, kuri oficialiai bus pradėta minėti rytoj ir jos minėjimas tęsis vieną naktį ir dvi dienas, būtinai vyksime į Velnių muziejų Kaune), nėra Apvaizdos apdovanotas nei saldžiu liežuviu, nei romantiškų meilės romanų herojams būdinga savybe parklupdyti moters sielą ir kūną vienu žodžiu ar gestu, todėl, visiškai tenkindamasi kitomis jam būdingomis savybėmis, įskaitant ir tai, kad šalia manęs visada yra lygiavertis man pašnekovas (su kitokiu negalėčiau gyventi), apetitą komplimentams, kai toks kartais užvaldo, malšinu aplinkiniuose, kurie, mano didžiam malonumui, niekada jų nešykšti.
Trys komplimentai įsiminė labiausiai.
Pirmasis, kurį paminėsiu, nebus jums atskleistas. Tai, ką p. Algimantas Čekuolis man pakuždėjo į ausį, telieka mudviejų paslaptimi, kuri visą dieną lyg ant sparnų nešiojo. Nešioja ir dabar, ne tik tą dieną. Nešioja visada, kai tik prisimenu, ir šio komplimento, kurio neatskleidimas nuvylė jūsų smalsumą, pamiršti nesigauna ir nesinori.
Antrąjį komplimentą, palygindama mane su Amy Winehouse, naktiniame klube ištarė sena bičiulė iš tų laikų, kuriuos jau sunkiai bepamenu, tačiau komplimentas atmintyje gyvena iki šiol. Matyt todėl, kad buvo ištartas ypatingai ir nekasdieniškai makabriškų aplinkybių apsuptyje.
Trečiojo komplimento, palikusio didžiausią susižavėjimą ir tuo pačiu įpareigojusio mane visam likusiam gyvenimui, mano ausys taip ir neišgirdo. Jis buvo man persakytas:
– Laaaabas! – kitame ragelio gale sučiulbėjo draugė.
– Sveika gyva! – su džiaugsmu girdėjau ją.
– Nepatikėsi, aš gi buvau susitikusi su Mariumi ir jis, pasirodo, pažįsta tave nuo neatmenamų laikų! – koks tikėtas sutapimas šioje mažai apgyvendintoje tėvynėje, pamaniau.
– Marius sakė, kad seniai tave matė ir teiravosi, ką tu veiki, mieloji. Kai aš pasakiau, kad tu teisininkė, jis tik išpūtė akis ir su nuostaba nusikvatojo: – Kokia ji teisininkė, ji juk menininkė!
Teisininkas privalo būti menininku, nes teisė – gėrio ir teisingumo menas. Skamba naiviai, žinau. Niekas tuo nebetiki. Beveik niekas. Už nuobodžiai normatyviai surašytų teisės normų, kurių mirtingiesiems skirto turinio mirtingieji nesupranta, slypi žmonių likimai, tačiau mes dažniausiai rūpinamės skaičiukais sąskaitose. Kam bovytis su nuo pensijos iki pensijos gyvenančia senute, verkšlenančia tau apie kažkokius paveldėjimo reikalus, kurie tau neįdomūs, nes senutei jos problemos yra per brangios.
– Apgailestauju, mes nedirbame su fiziniais asmenimis, gerbiama pone, – kaip žirnius išberia išmokyta kontoros administratorė.
Kas bus toks durnas ir tampysis su tom nuolat aimanuojančiom senėm, kai yra galimybė paatstovauti dosnų juridinį asmenį, prirašyti jam visokių reikianereikia memorandumų, atmintinių, išvadų, teisinių auditų (pastaroji sąvoka skamba rimčiausiai, tai čia bus brangiau už šiaipkokiąpaprastąišvadą).
Džiaugiasi širdis, kad manęs nėra ten, kur aš nenoriu būti, nes požiūriai į darbą nesutampa.
Apie ką aš čia? Ak taip, tryliktosios metinės. Rodos vakar užrašiau jam ant lapelio savo telefono numerį. Tas lapelis ir dabar guli nuotraukų albume, su jo ranka prirašytu mano vardu. Pati savo vardo tada neužrašiau sąmoningai, nes, jeigu jis būtų jį pamiršęs, mes vis tiek švęstume jau trylika metų trunkančią visokių akimirkų kupiną bendro gyvenimo šventę.
Su velnio tuzinu, brangusis!
Šaunuoliai!
AtsakytiPanaikintiM.