Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Prišikta teisėtai

Kaip yra dvi teisingumo rūšys – nerašytasis ir įstatyminis teisingumas, taip yra ir dvi nauda grindžiamos draugystės rūšys: vienos pagrindas – dorybė, kitos – įstatymas.
Aristotelis

Pastaruoju metu vis daugiau situacijų pastebiu (tai nereiškia, kad jos padažnėjo, gal čia tik mano imuninė sistema pavasariop silpnesnė pasidarė), kai teisingumas ir teisėtumas, kaip kokie sumaišyti* vaikai – iš tos pačios šeimos, tačiau vienas į kitą visai nepanašūs.

Jeigu apie teisingumą kalbėtume ne kaip apie teisinę kategoriją, o kaip apie bendražmogišką filosofinį–etinį reiškinį, tai skirtumas tarp teisėtumo ir teisingumo būtų dar ryškesnis.

Kai piktnaudžiavimas savo teisėmis ir teisminio proceso vilkinimas išbėga su vėju palakstyti į laukus, mes stebime kvazi-teisėtus politikų atsakomybės marinimo procesus, kai teisminiai bylų nagrinėjimai yra tęsiami tol, kol visokiausių labai teisėtai veikiančių veikėjų atsakomybė užspringsta savo pačios skrandžio turiniu.

Atskyrę politiką nuo etikos, mes kuriame makiaveliškąją valdžios dvasią, kur tikslas pateisina bet kokias ir visas priemones. Atskyrę teisę nuo moralės, mes laisva valia deklaruojame, kad džentelmenų klubas tėra tik papildomas užklasinės veiklos būrelis, kurį lankyti yra neprivaloma, o neretai – ir neapsimoka. Jeigu moralinių pažadų sulaužymo pasekmė būtų finansinės sankcijos, ne vienas pūstažandis, kuris savo riebiais, lipniais pirščiukais vakarais knibinėja virtus kiaulienos šonkauliukus, net duonos su nuolaida neįpirktų.

Kaip tamsią naktį neieškome juodo arklio, taip ir savo veiksmuose vis dažniau nebeieškome moralumo, tik teisėtumo. Teisėta yra dalintis turtą prie velionio karsto. Ir artimųjų dėl sukiužusio butuko sostinėje išsižadėti gali būti teisėta. Mes galime teisėtai atsisakyti savo žodinio pažado parduoti žemės sklypą, nes visada gali atsirasti tas, kuris pasiūlys daugiau. Mes galime teisėtai paduoti savo motiną į teismą arba išprašyti brolį iš buto, nes svetimas už nuomą dosniau atseikės. Kvietime į vestuves mes teisėtai galime kaulyti pinigų, nes nieko, kas netelpa į vokelį mums nebereikia.

Mes ir prišikti vieni kitiems į širdis galime teisėtai.

Juk jokiame teisės akte nerasime imperatyvo, kuris liepia mums besąlygiškai mylėti kitą taip, kaip save patį. Mes lygiai taip pat teisėtai galime imti mikčioti ir mirksėti antoškos akutėmis, kad šito mums neuždavė ir to iš mūsų nereikalavo. Ir šitaip klausimas ką aš blogo padariau? ilgainiui transformuojasi į klausimą ką aš padariau neteisėto?

O ką tu padarei teisingo? Ką tau reiškia žmogaus ryšys su žmogumi? Ką reiškia moralinis įsipareigojimas, už kurio sulaužymą jokios juridinės sankcijos negresia? Ar pinigai yra vienintelė tavo mainų priemonė? Ar galėtumei nusipirkti 150 gramų artimo šilumos?

Prisiminiau Gulago univermagą** ir tuos nedorėlius dolerius. Prisiminiau ir p. Burgio istoriją***, kur, kaip jau rašiau, teisėto elgesio situacijai įvertinti nepakanka. Prisiminiau ir ką tik iš 15min.lt (galimai teisėtai) išreorganizuotą p. Rimvydą Valatką. Mes tokiais amoraliai teisėtais tapome, tokiais individualistais, tokiais mosikuotojais kodeksais, kad nebežinome, kas kaltas, kai griausmas paršiuką nutrenkia.

Tai kodėl tu toks vienišas esi, žmogau? Galų gale, kam tai yra įdomu?
Jaustis vienišu nėra neteisėta.

*Sumaišyti vaikai – p. Agnės Zuokienės frazė, už kurią ponia buvo garbingai nominuota ir apdainuota garbingoje garbingų Auksinių svogūnų teikimo ceremonijoje.
**Tai buvo tokia muzikos grupė, kurios dauguma, tikriausiai, nepamena, dar didesnė dauguma, tikriausiai, ir negali prisiminti.
***Rūkalės moksleivės ir buvusio gimnazijos direktoriaus istorija pradeda įgauti kažkokį garliavinį mastą, todėl daugiau apie tai neužsiminsiu.

Komentarai

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Antrasis giminių skambutis

„Alio, a Rūtytė? Rūtyte, vaikeli, čia tu? Jėzau Marija, palauk, vaikeli. Antanėl! Antanai! Ar biesas tave trobon čia dabar atnešė?! Patylink, nedegink elektros, taigi miestan prisiskambinau, su Rūtyte kalbu! Alio, alio, ar tu čia, vaikeli? Teta Valytė čia, ar gerai girdi? Kaip gi tu, vaikeli, laikaisi? Mes vis apie tave čia pasišnekam, prisimenam. Girdžiu, girdžiu ir aš tave, Rūtyte, abi ausis ištempus. Antanas mano, aš tau pasakysiu, visai pablūdo senis. Žilė galvon – velnias uodegon, ne kitaip. Kiauras dienas tą savo VEFą pasiėmęs naujas stotis gaudo, elektrą gadina. Kad vėjo subinėje nebėra, tai sėdėtų pečių apsižergęs, bet ne, kožną dieną ramybės neduoda. Ot laikų sulaukiau, vaikeli, akys jau į aną svietą dairosi, o ramybės tai nematyt. Aš, Rūtyt, tokiu vienu reikalu skambinu. Kaimynų vaikis bėdavojos, kad Onos dokumentų tau persiųst per kažkokius internetus negali. Sako atjungė gal. Gal gėjai ten kažkokie? Girdėjau, kad neramu ir pas jus mieste, šeimas griauna, gyvent ramiai žmonė