Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Lietuviškos atostogos prie lietuviško ežero ir apie tai, kaip nesigręžioti atgal



Pusė mano rugpjūčio įvyko mediniame namelyje ant ežero kranto. Ten, kur paskutinį kartą buvau prieš dvidešimt metų, ten, kur išmokau plaukti, kur kažkada susirgau vėjaraupiais (Blogger'io autocorrectorius siūlo rašyti šiaurvėjais), kur ne vieną vasarą laksčiau po vaikystės pievas, plaukiau medine valtimi šviežio, dar šilto, pieno, ten, kur daug vaikiškų dalykų nutiko pirmą kartą, kur mano mažos pėdos laksto iki šiol.

Ir ežeras tas pats, ir tas pats beržas, ir stalas mane pažino ir tartum klausė manęs viskas aplinkui, kur taip ilgai aš buvau. Norėjau pulti ginčytis, kad visai nedaug laiko praėjo, kad aš vis dar ta pati maža mergaitė, kuri plovė indus čia, šalia, ežero vandenyje. Bet susiturėjau, nes ginčas su stalu artimiesiems būtų pasirodęs mažų mažiausiai keistas.

Artimieji taip pat jau ne visai tokie ir ne tie. Ir aš jau ne tokia. Ir nendrės ežero jau nebe tokios. Ir liepto ilgojo jau nebėra (jį pasiėmė laikas). Tai, kas buvo, susipynė su tuo, kas yra, ir linksmai nuraibuliavo ežero paviršiumi. Iš tiesų, tai iš visų jėgų mėgino atrodyti linksmai. Iš visų jėgų slėpė, lyg žilą sruogą, minorinį bangų rypavimą. Melancholiškas ilgesio tonas slapstėsi už saulės atspindžių žaismo vandenyje, už žiogelio, iš linksmumo žalio, už jūrų veršiukėlio ir kitų gyvulėlių, kuriuos sunku apsakyti ir apie kuriuos man vaikystės vakarais dainuodavo mane ir gitarą kalbindamas tėtis.

Pamenu, kaip dvyliktoje klasėje rašiau paskutinį lietuvių kalbos diktantą. Mokytoja, žinoma, parinko neatsitiktinį tekstą ir sujaudintu balsu lėtai diktavo klasei apie vaikystės uostą, į kurį gera sugrįžti. Diktavo tarsi paskutinę žinutę, tarsi atsisveikinimo laišką. Tartum palaimino su visais žaislais beišsikraustančius iš vaikystės smėlio dėžės.

Nereikia mintimis nuolat keliauti laiku atgal, grįžti arba dar blogiau – užsibūti. Ir visai nesvarbu, ar tai būtų močiutės blynais ir braškėmis kvepiantis vaikystės uostas ar kokia nors apleista, niūri ir tundromis apaugusi praeities prieplauka. Nereikia nei gręžiotis, nei nekantriai laukti rytojaus dabartyje. (Kiemo berniukai, girdėjau, jau surengė susirinkimą, kurio metu buvo aptariama, kas žiemą išeis į lauką ir kur iš sniego bus statomas slaptasis bunkeris.) Aš susikroviau į lagaminus praeities žinojimą, kad būčiau stipresnė šiandienoje.


Ir man negaila vasaros, kuri praėjo, nes namai kvepia sodriomis rudens paletėmis degančiais astrais, nes už lango groja žiogų orkestrai, voratinkliuose rytais, kurie prasideda vėliau, pakimba ne praeitis, o auksiniai lašai vandens. Ir ne, aš nelaukiu žiemos, nelaukiu Kalėdų, nes gyvenu ne laukimu, o buvimu. Aš džiaugsiuosi žiema tada, kai ji ištiks.
***

Galėčiau rekomenduoti poilsiavietę Sartai, tačiau nežinau, ar jums patiktų. Jeigu savo poilsio neįsivaizduojate be šešiolikos žvaigždučių viešbučio, be baltomis pirštinėmis mūvinčio aptarnaujančiojo personalo, jeigu į gamtą žiūrite tik pro langą, tuomet ten nevažiuokite (ten net patalynę reikės apsivilkti patiems). 

Ir dar: nameliai yra per arti vienas kito (taip jau stovėjo dar tada, kai poilsiavietė priklausė Rokiškio mašinų gamyklai), todėl, jeigu užsirausite ant kokios vos klibančios bobutės, kuri gyvens gretimame namelyje ir paryčiais šūkaus savo vos nuo žemės įžiūrimam šuniui: Mortute*, ateik, masažiuką padarysiu!, nekaltinkite manęs dėl (ne)rekomendacijos, jokios atsakomybės neprisiimu. Be to, saugokite savo daiktus, kad kanopinių žmogėnų augintiniai jų nesumyžtų.

Vienodos dienos, kad ir kokios malonios, virsta viena diena. Todėl tik tada, jei turite daug gyvenimų (arba bent devynis, kaip mano katinai), vieną galite paskirti ilgam užsibuvimui ant ežero kranto. Tiems, kurie gyvenimą turi vieną, linkiu niekur neužstrigti ir neužsibūti.

* Su šiuo išgalvotu vardu besirimuojantis tikrasis šuns, kuris nėra kaltas dėl savo šeimininkų elgesio, vardas teksto autorei yra žinomas.






























Komentarai

  1. Gerai, kad tokiose vietose yra įrengtos smėlio dėžės, nes vaikai gali rasti veiklos. Labai graži vieta, reikės apsilankyti.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Na šiais laikais dauguma poilsliui prie ežerorenkasi kaimo turizmo sodybas, nes poilsiavietės su namukų nuoma kartais būna tikrai triukšmingos.Štai viena iš tokių kaimo turizmo sodybų Dzūkijoje: https://kaimoturizmosodyba.eu/

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke , paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.