Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas.
<...>
4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų.
<...>
<...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“

KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka

Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Neaptarinėkime pastarojo KTU gimnazijos įvykio dalyvių ir detalių, nespekuliuokime Gimnazijos vadovo atsistatydinimo iš pareigų motyvais. Tai, demonstruodama nepagarbą įvykio dalyviams, sėkmingai daro geltonoji žiniasklaida. Šis įvykis yra vertas platesnio požiūrio. Visų pirma, todėl, kad jis – puikus švietimo įstaigos (kartu ir visos švietimo sistemos) privalomo moralinių taisyklių laikymosi testo pavyzdys. Antra, man, kaip teisininkei, įdomus moralės ir teisės normų santykio suvokimas visuomenėje. Nemažiau svarbu ir tai, kad ši situacija verčia diskutuoti apie pačių moksleivių moralines nuostatas ir besiformuojančią jų vidinės vertybių sistemos hierarchinę struktūrą.

Moralė ir teisė – tai dvi socialinio žmonių elgesio taisyklių visumos, turinčios daug panašumų ir dažnai gretinamos, kartais – klaidingai tapatinamos. Moralė ir teisė reguliuoja žmonių elgesį visuomenėje, tačiau skirtingose socialinėse plotmėse, todėl teisiniai argumentai gali būti grindžiami tik teise (įskaitant ir tuos moralės dėsnius, kurie yra perkelti į teisę, tapę teisės normomis, pavyzdžiui, bendrasis sąžiningo elgesio principas arba bona fides doktrina), o moralinė argumentacija turi neišeiti už moralės normų ribų. Tai yra fair enough ir taip būti turi. Priešingu atveju, turėtume tokią pačią situaciją, kaip, pavyzdžiui, matematinei lygčiai taikydami biologijos mokslo dėsnius arba skolininką nuo kreditorinio reikalavimo gindami argumentuojant tuo, kad skolininkas bus geras ir taip daugiau nebesielgs (moraliniai argumentai teisėje), arba moksleivį, pažeidusį mokyklos vidaus elgesio taisykles, gindami argumentais, tvirtinančiais, kad taisyklių nuostatos prieštarauja švietimo sritį reglamentuojančių teisės normų nuostatoms (teisiniai argumentai moralinės, etinės prigimties ginče).

Palyginus su demokratinės, teisinės valstybės teise, moralės nustatytos elgesio taisyklės neretai kelia daug aukštesnius elgesio standartus ir šių standartų nesilaikymas sukelia atitinkamas pasekmes – pa(si)šalinimą iš moralinį susitarimą sudariusiųjų asmenų klubo (pavyzdžiui, moksleivis, pažeidęs savo mokymo įstaigos vidaus taisykles, jau nebėra tos mokymo įstaigos moralės klubo narys, nepaisant to, kad de jure vis dar yra tos įstaigos mokinys). Moralinių susitarimų dalyviams netaikomi teisėje įprasti senaties ar teistumo terminai, o prarasti moralės klubo nario bilietą yra daug lengviau negu jį atgauti. Moralės taisyklių, kurių asmuo įsipareigoja paisyti, laikymosi sąlyga – didelė vidinė kultūra ir branda, tuo tarpu teisė įprastai reikalauja konkrečioje situacijoje elgtis taip, kaip elgtųsi kiekvienas protingas ir apdairus žmogus. Neretai moralei to neužtenka, todėl ir moralės klubo nariu gali būti ne kiekvienas.

Pacta sunt servanda – ne tik teisės principas. Tai auksinė džentelmenų klubo taisyklė, tai vienas kitam įsipareigojusių žmonių elgesio norma, tai bendravimo reglamentas, kurį dvasios aristokratai diegia savo vaikams.