Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Trapi akimirka trumputės nebūties išeina, Kai saulė ima šokti veidrodžiuose ir stikluos, Nakties mirtis mažytė virsta į žaismingą dainą, Mažorais čiulbančią skaidriuos namų languos. Anksti keliuosi ir veriu ant ryto smilgų Visas viltis, rasotas žemuoges nokias, Nušvitusiu tikėjimu nauja diena suvilgau Pasidabruotus šaukštelius ir pusryčių lėkštes. Veržiuosi nugyvent visas dienas per dieną vieną, Per vieną dieną visus vakarus ir man skirtas naktis, Meldžiuos, dėkoju ir pilu į kavą saldų pieną, Užliejantį spinduliuose paskendusias mintis. Šiandieną trokštu viską išgyventi ir nekristi, Prie kasdienybės dovanų priprasti niekaip negaliu, Prašau, meldžiu išmokyki išskleist sparnus ir skristi, Nes vaikščioti žeme juk šitaip nuobodu.
Tai buvo vakar. Labai, labai seniai. Už tūkstančių dienų, naktų. Tai buvo gera. Tu vis meldei, meldei, Kad eičiau su tavim kartu. Tai buvo lengva. Lengva iš pradžių. Delnai žydėjo, akys degė. Tai buvo šypsenos ir pievos, sklidinos drugių, Vanduo skaidrėjo, svajos vedė. Tai buvo metai. Metų tūkstančiai tai buvo. Ir ėmė kliūti jie beeidami. Už akmenų, kartėlio, nesamo artumo, Nusinešė viltis toli, labai toli. Tai buvo klaidos. Labai didelės ir labai mažos. Tai buvo praradimai žmogiškumo dovanos. Tyliai stebėjome kaip skaidrios dienos dažos Abejingumo pilkuma be atvangos, be atvangos. Tai buvo kibirai. Pagiežos kibirai tai buvo. Ant vienas kito išpilti. Išplovė, išskalavo trupinius koktumo, Kad niekuomet mes nebebūtume arti. Tai buvo vakar. Labai, labai seniai. Dienų likučiai sklaidosi dabartyje. Aš nieko neprašiau. Tu nieko neprašei. Suplėšytos akimirkos pakaruokliu siūbuoja būtyje.
Mano kambariai – tai smėlio pilys, Smiltimis plevenančios laikinume. Mano kambariai – tai tirpstantys ledynai, Vandenynais šniokščiantys ir už tave, ir už mane. Kambariuos manuos čiurlena laikas, Sienas sudrėkindamas violetu. Kūkčioja kampe negimęs vaikas, Tartum jausmas prarastas nusirita šlaitu. Kambariai mani – tai nykstantys peizažai, Pro minčių tarpupirščius pabirę vakar dienoje. Tai – prisiminimais skriejantys miražai, Į rytojų, į tave ir į mane. Mano kambariai yra be durų, Skersvėjams niokoti palikti. Atverti langai tarp rudo plytų mūro - Tam, kad tolumoj pabūtume arti. Kambariuos savuos galiukais pirštų Skandinu aš dykumas arbatos puoduke. Glamonėja gomurį ir gurkšnyje numiršta Tostas už rytojų, už tave ir už mane. © 2024-01-20
Blakstienomis lėtai atsikutena rytas, Mažais, auksiniais spinduliais dangaus, Ir glosto skruostus lyg vilties ranka suvytus, Ir šoka aukso dulkių dvasios be žmogaus. Greituoju traukiniu namai įsidienoja, Sustoję laikrodžiai netiksi nuo tada, kai išėjai, Ir nyksta akyse manų namų sienojai, Ir kaukia širdies giesmę devyni vilkai. Žarijom tolumos suskamba vakarėjančios minutės, Artėja skaudžiai violetiniais gaisais, Ir plėšo kūną erdvėje pasklidusi rauda gegutės, Ir kalba su manim giliais vėlių balsais. Šilku nakties jau slysta rimstantis godų tuksėjimas, Sunkiais akių vokais pasigailėjęs nuslenka kankinęs siautulys, Ir šnabžda kambariuos tik geliantis regėjimas - Tai ilgesys Tavęs, Tavęs tai ilgesys. © 2023-10-15
Buvo tavo dienos ir ne tavo Buvo dienos, kai tavęs nebuvo ir tavęs nebus Skauda toms dienoms, jos širdgėla srovena Veržiasi pro Nevilties Vartus Mano dienos buvo ir ne mano Tyliai slinko jos – neišgirdai Baltumu balandžio nepleveno Šaknimis dunksėjo sunkūs pažadai Tu meldei skaidrós, Šventos Ramybės Dalinau tau tik tamsias dienas Smilkiniuos bebrėkštant kasdienybei Tolau tolau tolau nuo tavęs Ten, toli, kur taip baisu ir dienos nebe tavo Tu likai gyventi po mano oda Tyliai verkia raktai ant medinio stalo Jūra išsilieję nebylia rauda Dienos tos, kur liko mano Raudonu šunim bėgios Be prasmės skraidys viršūnėm tavo Be prasmės šaknim sugrįš ir bėgs vėl atgalios... © 2023-10-01

Neleiskite visoms svajonėms išsipildyti. Dedikacija artėjančiai Valentino dienai

Neišvengiamai jau atėjusių, ateinančių ir ateisiančių plikų lapkričių minorai sielą pripildo beveidės tuštumos, kurios gėlai nusakyti pritrūksta žodžių. Ją gali tik išjausti. Apmirusi, bedvasė ir lyg asfaltas plika gamta abejingai neguodžia tuštumose, vėjuose ir lietuose besiblaškančios karštos širdies. Negailestingiems rudens šuorams bejėgiškai atsidavę apsinuoginę ir apmirę medžiai nekviečia į savo paunksmę ir nežada paguodos. Neišbuvę neskubriai laiko tėkmei skirtos gamtos duotybės, mintimis gyvename ateitimi, laukdami, kol atgrasi ir nuo savęs į juodžiausius sielos slėpinius genanti būtis užleis vietą didžiąsias metų šventes menančiam stebuklingam šarmos spingsėjimui ir tyram sniego baltumui. Kalėdų varpų skambesio aidui išblėsus, godojame apie šiltesnius saulės spindulėlius ir sniego tirpsme valiūkiškai mėlynuojančias gležnutėles žibuokles – visą kūną kandžiojusių speigų pabaigos pranašes. Gyvybė paplūsta išdykėliškais upokšniais, kurių spingsėjimas saulėje širdyje virsta jaudulį

Neieškokite prarasto laiko arba kaip tvarkausi Facebook naujienų srautą

Nereikėtų per daug savęs plakti dėl įpročio scrollinti – tam, kad išsiugdytumėte šį jūsų gyvenimo laiką beprasmiškai eikvojantį elgesio modelį, uoliai ir kryptingai pluša ištisos socialinės žiniasklaidos korporacijos, kurių siekiamybė viena – kuo ilgiau išlaikyti jūsų dėmesį. Vėliau jis bus parduotas reklamos užsakovams.

Liz Nugent. Išnarplioti Oliverį

Atsargiai žiūriu į laiko nepatikrintas knygas ir toks mano atsargumas dažniausiai pasiteisina. Ypač kalbant apie tas, kurių viršeliuose pateikiamos akį rėžiančios liaupsės ir įtartinai viliojančios anotacijos. Be to, neretai pastebiu, kad „įtraukiantis siužetas“, „negalėjau atsitraukti“, „skaitosi lengvai“ ir panašios grožinės literatūros kūrinių savybės šiandien suprantamos kaip kūrinio kokybės rodikliai, savaime darantys knygą „gera“. Net tokiais epitetais šio kūrinio, deja, apibūdinti negalėčiau.

Antrasis giminių skambutis

„Alio, a Rūtytė? Rūtyte, vaikeli, čia tu? Jėzau Marija, palauk, vaikeli. Antanėl! Antanai! Ar biesas tave trobon čia dabar atnešė?! Patylink, nedegink elektros, taigi miestan prisiskambinau, su Rūtyte kalbu! Alio, alio, ar tu čia, vaikeli? Teta Valytė čia, ar gerai girdi? Kaip gi tu, vaikeli, laikaisi? Mes vis apie tave čia pasišnekam, prisimenam. Girdžiu, girdžiu ir aš tave, Rūtyte, abi ausis ištempus. Antanas mano, aš tau pasakysiu, visai pablūdo senis. Žilė galvon – velnias uodegon, ne kitaip. Kiauras dienas tą savo VEFą pasiėmęs naujas stotis gaudo, elektrą gadina. Kad vėjo subinėje nebėra, tai sėdėtų pečių apsižergęs, bet ne, kožną dieną ramybės neduoda. Ot laikų sulaukiau, vaikeli, akys jau į aną svietą dairosi, o ramybės tai nematyt. Aš, Rūtyt, tokiu vienu reikalu skambinu. Kaimynų vaikis bėdavojos, kad Onos dokumentų tau persiųst per kažkokius internetus negali. Sako atjungė gal. Gal gėjai ten kažkokie? Girdėjau, kad neramu ir pas jus mieste, šeimas griauna, gyvent ramiai žmonė

Giminių skambutis

„Labas, čia Onutė skambina. Neprisimeni? Taigi jau trijų metų būdamos pas tetą Valytę kaime lakstėm, su lėlėm žaidėm. Oi, geri laikai buvo, tai ne dabar. Aš, žinok, kai dukterėčiai perku lėlę, tai visada parduotuvėj išpakuoju, pažiūriu, kas po sijonu. Maža kas... Baisu, vaikus reikia jau ir nuo lėlių saugot. Tiesa, tai matai... Mes čia užpernai per giminės balių tave prisiminėm, geru žodžiu paminėjom. Teta Valytė tavo numerį man vakar davė, nes Idučiui ten kažkoks raštas iš policijos atėjo, o dėdė Antanas su Valyte sakė, kad tu padėt galėsi, mokslus ten gi teisės baigus, taip? Idutis? Oi, tu nežinai? Ak taip, nebuvo dar progos susipažinti. Izidoriukas, sūnelis mano. Labai geras žmogus, bet toks nemėgėjas mokytis buvo, išdaigininkas. Skriaudžia jį, vargšą, gyvenimas – atsidaro duris ir negali įeiti pastoviai. Tai va, aš čia tokiu smulkiu reikaliuku skambinu. Nesutrukdžiau? Gali kalbėt? Tai gavo Izidoriukas raštą ten kažkokį, sakiau jam nevažiuot niekur su tėvo mašina, teisių gi neturi,

Lietuva – Tėvynė mūsų? Ar jūsų?

Panaudojus tinkamą varomąją jėgą, galima užvesti įtakingiausių žiniasklaidos priemonių variklius ir sprogdinti bet kokias seksualumų arba skandalų bombas. Pastaruoju metu buvo detonuoti sprogstamieji auksinių šakučių , koldūnų ir paskolos butelio dėžutėje užtaisai. Nesiruošiu šakute knibinėti kiekvieno skandalingojo koldūno, neketinu skaičiuoti pinigų pavienėse dėžutėse, nevertinsiu vienadienių antiherojų elgesio, nes nei vienas, turintis bent nedidelę gebėjimo mąstyti dovaną, nesiimtų gydyti atskirų spuogų, jeigu sirgtų vėjaraupiais.

Sartai 2016

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

Poilsiaviečių savininkų drebėjimo metas. Let Me Entertain You

Kaip kiekvienais metais, taip ir šiemet – gegužės antroje pusėje iš pienėmis pražydusių patvorių ir sužaliavusių pakrūmių išlenda už uodus įkyresnieji. Jie ima lesti jums smegenis ir lįst į akis su vienu ir tuo pačiu klausimu: tai ar jau atidarei maudymosi sezoną? Kaip visada, šis klausimas užduodamas vienu iš dviejų būdų: klausiantysis klausia su akivaizdžia pranašumo gaidele (supraskit, kad jis šiemet jau spėjo išsimaudyti atvirame vandens telkinyje ir piktdžiugiškai viliasi, kad jūs to dar nepadarėte) arba klausimas užduodamas taip, tarsi įlindimas į kokį nors ežerą, upę ar balą yra prioritetinė dienos aktualija, svarbesnė už orus, klimato kaitą, daržovių kainas, žaliavalgystę arba MG Baltic santykiavimus su politikais.

Praradimo baimė, menas parduoti ir nemokamas patarimas politinėms partijoms

Įsivaizduokite, kad iš manęs gaunate dovanų – vieną šimtą eurų. Neblogai būtų, ar ne? O dabar įsivaizduokite, kad vieną šimtą eurų jūs pametate. Ne, ne mano padovanotus eurus (aš nusprendžiau jums nieko nedovanoti), o savo uždirbtus. Pasak psichologų, dėl pamestų eurų jūs liūdėtumėte dvigubai labiau negu džiaugtumėtės dėl padovanotųjų. Kitaip tariant, praradimas žmones veikia dvigubai stipriau nei laimėjimas [1] ir į neigiamus dalykus mes reaguojame stipriau nei į teigiamus [2].

Kalafiorų anatomija

Įsivaizduokite, kad jums per stogą į kambarius ima lašėti vanduo, kas dieną įkyriai varvėti per lubas ir kambarių sienas, per jūsų nervų ląsteles, tekėti į kantrybės kibirus. Ilgainiui nuo drėgmės atšoka vidaus sienų apdaila, nuo lubų ima byrėti tinkas, kartu su jumis apsigyvena pelėsinės kultūros. Ir štai vieną dieną persipildo jūsų kantrybės kibirai, kuriuos jūs metų metus kantriai ir reguliariai išpildavote į vonią. Lietaus vanduo užlieja jūsų kilimus, prasiskverbia pro linoleumo plyšius ir ima sunktis į grindinį. Tuomet jus prarauna ir jūs imatės veikti: organizuojate užpiltų kambarių bendraminčių akcijas prieš bet kokius stogus ir bet kokius lietaus vandenis, su grupele likimo seserų ir brolių kreipiatės į Aplinkos ministeriją prašydami sustabdyti šitą netvarką, agituojate tautą sukilti prieš lietų, užversti Hidrometeorologijos tarnybą skundais dėl netinkamo oro, keliaujate gyventi į palapines ir skelbiate bado akcijas, inicijuojate kaliošų ir lietsargių nepirkim

Tris kartus ačiū už muziką, kurios klausau

Muzika, kuri auga, muzika, kuri skauda, muzika, kuri saugo. G&G Sindikatas Pusiau sąmoninga mano pažintis su muzika prasidėjo medinėje vaikiškoje lovelėje su grotelėmis, tokioje, kaip daugelis turėjo. Per tas groteles stebėdavau prie savo lovos palinkusį tėtį su gitara. Jis tikriausiai paįvairindavo savo repertuarą, tačiau gerai pamenu tik dvi dainas, kurias dažnai niūniuoju ir dabar. Tai Jūrų veršiukėlis ir Gyvulėlių skraidymas (Vytauto Kernagio įdainuota Sigito Gedos poezija). Šios dainos nepalikdavo jokių ribų vaizduotei, jas dainuosiu ir savo vaikams, jeigu tokių bus. Pamenu, kaip įsivaizduodavau tą veršiukėlį jūrų, kaip jis akeles varto (toks keistas ir juokingas jis man atrodė), pamenu vaizduotėje burneles beprausiančias mergeles, kurios šukuodavosi žuvelių šukelėm, ir tuos mažus kopų viršūnėlėm bevaikščiojančius žmogelius, ir žiogelį, iš linksmumo žalią, ir rūtų darželyje išdygusį arkliuką (galite įsivaizduoti?).

Minimumas, pantalonai ir kitos darbo liaudies šmėklos

Nuo tų, kurie užduoda klausimą Žinai, ką? , reikia bėgti toliau, negu nuo tų, kurie klausinėja Tai, kur dabar čia vaikštinėji?  Pastarieji tiesiog nežino, ką kalba, neturi, ką pasakyti ir yra neįdomūs pašnekovai savaime, nes jų smegenų dantračių apsukos yra lėtesnės už malimo liežuviu greitį. O štai pirmieji su savo Žinai, ką? yra įtikėję kažkokiomis kankorėžinėmis kosmoso liaukomis ir nutaisę nemaloniai iškrypėlišką šypseną viliasi, kad jūs turite antgamtiškų galių, sugebate girdėti skurdžiai spygaujančius balsus jų galvose ir iš anksto žinote, ką tos proto trupmenos nori jums pasakyti.

Prancūziškasis Dėdė Vania Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – ne daugiau, negu galėjau tikėtis

Teatras nesivarto žemiškuose taukuose, jis atskiria mūsų inkstus ir kitus organus nuo virš pirminių žmogaus poreikių tenkinimo sklandančios būties ir nuneša pastarąją ten, kur pinigai neegzistuoja, kur užduodami neatsakomi egzistenciniai klausimai, kur nepataikaujama minios auditorijai, kur duonos ir žaidimų ieškoti nederėtų (bent jau pagal protokolą). Taip yra ir nedrįskite su teatralais ginčytis sakydami, kad turėtų būti kitaip, nes jūs nieko nesuprantate. Ir aš tai beveik–visai be ironijos sakau.

Apie terorizmą ir sliekus

Rytą po lapkričio penktadienio tryliktosios į mano juodą kavą byrėjo sūrūs lašai, kurie lėtai ir sunkiai, tarsi švino kamuoliai, taškėsi į juodo skysčio jūrą, užtvindžiusią daug dalykų aplinkui. Lyg ir nepasikeitė niekas, ir medžiai, ir namai stovėjo taip, kaip stovėję, ir žmonės vaikščiojo savais maršrutais ir savais reikalais, tačiau net į mažiausius plyšius besiveržiantis šlykštus pasibaisėjimas žmonija ir pilka neviltis keitė formas ir turinius.

Komplimentai, velnio tuzinas ir problemos, kurios yra per brangios

Mėgstu sakyti komplimentus. Dažniausiai jie būna verti adresato, tačiau kartais mano lūpos išberia pagyrimus avansu, siekiant įplieksti tą trūkstamą motyvacijos ar pasitikėjimo savimi kibirkštį, kuri, jai įsiliepsnojus, savo kaitra sušildytų kitus. Kartais netikrą komplimentą pasakau kitų, nebūtinai taurių, paskatų vedama. Iš tiesų, to negalima pavadinti komplimentu, greičiau sąmojo nestokojančiu kito silpnybių, su kuriomis nesusitvarkoma, pašiepimu, tačiau tam, kam šios replikos yra skirtos, pritrūksta aštraus proto suvokti žodžių esmę ir tas šypsenos nevertas objektas džiugiai priima žodžius kaip pagyras.

Kas yra geras tekstas? Atsakymo nėra, nebuvo ir nebus

Tais rudens vakarais, kai mėtų arbata nuplaunate pavykusius ir nepavykusius dienos darbus, kai už lango tūnančioje spalio tamsoje oranžinius lauko žibintus apgaubia rūkas, kai dar lieka valanda iki panirimo į sapnus, jūs krentate į pūkinius patalus ir atsiverčiate Kroatijos konstituciją. Skaitiniams prieš miegą. Dėl bendro išprusimo, kaip daugelis dabar sako. Arba dėl asmeninio domėjimosi. Arba ir dėl vieno, ir dėl kito.

Lietuviškos atostogos prie lietuviško ežero ir apie tai, kaip nesigręžioti atgal

Pusė mano rugpjūčio įvyko mediniame namelyje ant ežero kranto. Ten, kur paskutinį kartą buvau prieš dvidešimt metų, ten, kur išmokau plaukti, kur kažkada susirgau vėjaraupiais ( Blogger'io autocorrectorius siūlo rašyti šiaurvėjais ), kur ne vieną vasarą laksčiau po vaikystės pievas, plaukiau medine valtimi šviežio, dar šilto, pieno, ten, kur daug vaikiškų dalykų nutiko pirmą kartą, kur mano mažos pėdos laksto iki šiol.

Skulptūros Žalio tilto sugriuvo jau seniai, tačiau baibokai jumyse vis dar gyvena

Ši tema yra tokia persunkta, įsiėdusi ir užstrigusi laike, kaip kokia Old Spice reklama, kurios nežiūriu. Tačiau žodis reikia yra lyg koks kozirių tūzas, ištaškantis visus noriu–nenoriu. Todėl apie skulptūras kalbėti reikia tol, kol nustos gailiai inkšti kritinės būklės galvose skambantys meilės sovietmečiui balsai ir merdėjančių ideologijų nuograužos liausis šiepusios savo atbukusius dantis.  Kad ir kokį klausimą iškeltume, ar tai būtų žemės pardavimas užsieniečiams, ar apverktinos būklės violetinė kaldrutė, ar koks nors vaivorykštinis bražulis, visada atsiras mirusių spaliukų choras, kuris iš po žemių rėks garsiau už bet kokį nekreivo mąstymo rodeniškąjį galvotoją.

Kelionių fragmentai

„Nuvile tai kad sale sporo mokama, nors nera už ka moket.“ „Pležas tikrai geras, tik kartais muzika nusibosta <...>.“ „Naktimis kaš kas kando (panašiai kaip uodai) <...> vienam kambaryje net gi darė dezinfikaciją.“ „Is kambario buvau ismesta su liemenele ir kelnaitem turejau apsirengti kolidurije. <...> Sudas. Kelione buvo <...>. Kas vaziuosit linkiu sekmes.“ „Pradzioj valgėm po 2 karstus, kol pilvai neuzsiriete. <...> Nuvyle skiestas alkoholis <...>, bet tai iskesti galima.“ „Valgykla kai badaujantiem visi puola <...>. Neteko nei viena vakarą pasipuosti.“ „Cuzinis smirdejo vemalais. Sejfas neveike. Klozetas purvinas. Maistas prastas.“ „Teritorijoje yra du baseinai labai.nedideli todėl jie pilni zmoniu, issimaudyti sudetinga. Papludimys tolokai, apie 400m.“

Apie virtualią tikrumo iliuziją, nevirtualų svetimumą ir pieną

– Kiek tu turi draugų? – Tuoj pažiūrėsiu Facebook’e. Skamba kaip visiškai nevykęs juokelis? Tai realiai nugirsto mažamečių pokalbio fragmentas.

Apie reklamos dramblius, uodus ir muses

Jeigu koks nors žmogus jus įtikina nusipirkti dramblį (na gerai, į jūsų ankštą butuką telpantį drambliuką), tai tas žmogus žino, ką daro ir tai daro labai gerai. Puiki reklama, lyg kraują po organizmą paskirstanti arterijų sistema, informaciją tiksliniame rinkos segmente pateikia ir paskirsto taip, kad abejonės dėl verslo pelningumo ir optimistiškų ateities perspektyvų išsisklaido joms dar nekilus. Abejonių nekyla ne jums. Jūs, kaip vartotojas, apie tai nemąstote. Abejonių nekyla verslui.

Prišikta teisėtai

Kaip yra dvi teisingumo rūšys – nerašytasis ir įstatyminis teisingumas, taip yra ir dvi nauda grindžiamos draugystės rūšys: vienos pagrindas – dorybė, kitos – įstatymas. Aristotelis Pastaruoju metu vis daugiau situacijų pastebiu (tai nereiškia, kad jos padažnėjo, gal čia tik mano imuninė sistema pavasariop silpnesnė pasidarė), kai teisingumas ir teisėtumas, kaip kokie sumaišyti * vaikai – iš tos pačios šeimos, tačiau vienas į kitą visai nepanašūs.

Vieniems – mažasis penktadienis. Kitiems – Didysis ketvirtadienis. O man šiandien yra Didžioji Šiandiena

Ne kartą girdėti teko, kaip žmonės ketvirtadienius mažaisiais penktadieniais vadina. Čia taip todėl, kad jau beveik penktadienis , jau beveik savaitgalis . Skamba kaip beveik nėščia. Tai yra gyvenimas rytojumi, tarsi ši diena nevyktų ir geriau, kad jos iš viso nebūtų, nes dabar beveik gegužė, nes jau balandžio antroji, tai jau beveik vasara ir jau tuoj rudenės. Girdite, kaip gelsta lapai ateities rudenyje? Blogai, jeigu girdite.

Apie karikatūras, voodoo ir Jėzų su džinsais. Rimtas požiūris į skirtingas pasaulėžiūras

Nors metai dar net neįpusėjo, manau, kad p. Rasos Juknevičienės frazė Viskas gerai turbūt, bet mintys kyla įvairios laimės metų frazės titulą, kaip p. Remigijus Šimašius laimėjo pirmąjį Vilniaus mero rinkimų turą (tiesa, aš vis tikėjausi, kad kas nors savivaldos rinkiminės agitacijos metu suskels ką nors bent panašaus į Už Lietuvą, vyrai! (frazės autorius taip pat turi teisę reikštis Vakarų teisės tradicijos šalyje, nesvarbu, ar jums tai patinka, ar ne), tačiau taip neatsitiko). Rinkimų rezultatai sostinėje džiugina. Kuo mažiau šiaudinių kaliausių valdys mano šalį, kuo greičiau tirps biurokratijos ledynai, kuo sparčiau švarės valdininkų rankos, tuo mums visiems bus geriau. Tai, ką ir kaip tiesioginėje debatų laidoje vakar kalbėjo p. Artūras Zuokas, labai švelniai tariant, buvo nemalonu. Daug pastangų nereikalaujantis ir nešvarus mėginimas surinkti kitos tautybės elektorato simpatijas, oponento teiginių traukimas iš visų įmanomų kontekstų ir kiti pigūs užėjimai nedaro poveikio (ar